VYRAS ALKOHOLIKAS.

naktimis nemiegodavau, pirkdavau nešdavau namo alkoholį, nes galvojau, kad taip reikia. Kai supratau, kad reikia palikti, pasakiau nori gert – gerk ir nusigerk, man tas pats, tuomet pradėjo ieškoti pagalbos, kodavimai, psichoterapija ir tt. Na, jau keturi metai tai atsitinka kas pusė metų, buvo ir metai pertraukos, jau truputį atsipūčiau, bet dingo pagarba, dingo šilti jausmai, nors vyras geras, daug dirbam abu, žinoma finansiškai jis manęs nelepina, pati rūpinuosi buitimi savimi, maistu. Prieš pusę metų neiškenčiau, nusprendžiau skirtis, labai pykomės, trenkdavo durimis ir dingdavo mėnesį. Tris mėnesius laukėm jo atsako į skyrybas, turtas visas sutvarkytas taip, kad man nieko nepriklauso. Mokesčiams pinigų kas mėnesį reikia kaulyti.
Tikrai šeimos žmogus, nelaksto, be galo myli vaikus ir man dėmesingas, bet alkoholis viską stabdo, griauna. Statom ir griaunam ir vis ant vietos. Noriu ramybės, pastovumo, jau pavargau gąsdinti skirtis, taikytis, įrodinėti, aiškinti, skauda, intymaus gyvenimo jau beveik nebėra, kūnas visas jau sukaustytas nuo įtampų, nepasitikėjimo, melo…Nors vis dar žinau, kad paleisti bus be galo sunku ir man ir jam. Norisi tikros šeimos, kurią jau sukūrėm, sulipdėm, daug išgyvenom, pergyvenom kartu, o elgiasi taip lyg būčiau niekas.”

Atsakymas:
Aš labai suprantu, kodėl tave kamuoja abejonės – nes tavo vyras žmogus geras ir jūsų vertybės sutampa ir jis myli vaikus. Labai geros savybės. Bet tam, kad gyventi visiems ramybėje, šito neužtenka, – dingimas užgėrus ir melavimas visai nesiderina su partneryste.
Iš tavo laiško man atrodo, kad tu per daug užsikorei sau atsakomybės – už visus! O vienai moteriai tai yra tikrai per daug sunku. Ir kartais pagauni save jaučiančią, kad taip nesąžininga. Ir tai tikrai nesąžininga.
Mano požiūriu, žmonės, vartojantys alkoholį, nėra ligoniai. Jie tiesiog nori jį vartoti. Priežastys pas kiekvieną asmeninės, bet šaknis viena – skausmas. Dvasinis vidinis skausmas, nenorėjimas žiūrėti į tą skausmą ir pabėgimas nuo realybės. Lengviausias būdas ,kurį žino daugelis žmonių- alkoholis. Turbūt tavo vyras kažkiek laikosi, stengiasi dėl jūsų, nes jaučia, kad taip ir reiktų gyventi, bet jis turi ir antrąją savo asmenybės pusę, kuriai kažkas nepatinka – ar tai eina iš praeities, ar iš dabarties, mes nesuprasime, nes kito žmogaus suprasti mums neįmanoma. Ir tas skausmas yra didesnis už jį, jis nežino, kaip su tuo susitvarkyti. O gal bijo, o gal nenori, nes ir taip yra „gerai“, tiesiog yra patogu to nematyti.
Todėl tu pati gali tiesiog pasidaryti logiškas išvadas. Tokias, kokios ateina dabar. Jei matai, kad žmogus nenori mesti gerti, kad gerti jam smagu, o tau dėl to nesmagu – skirkis. Supranti, kame matau gėrį skyrybose – jei visgi apsispręsi rimtai, jūs susitvarkysite skyrybų popierius, pagyvensite atskirai, ir tada tu pamatysi, ar jis iš tikro gali keistis, ar ne. Nes, aišku, kad jis žadės pasikeisti ir sakys, kad taip nebebus (nes jau ne kartą taip žadėjo). Turi praeiti laikas gyvenant atskirai. Be to, tu, nelakstydama jam iš paskos, galbūt pamatysi, kad gyventi be jo tau lengviau? Po skyrybų jūs galite ir toliau bendrauti, tiesiog jau būdami laisvi. Ir tada labai gražiai pasimatys, kiek jam reikia tavęs, o kiek tau reikia jo.
Tu save išlaikai pati, jis sunkiai padeda – kam toks vyras reikalingas? Vaikams? Neee, jie mato ne kokį pavyzdį. Nes vyras turi būti tikras vyras – turintis atsakomybės jausmą už savo šeimą. Pas jus to nėra. Tavo vyras elgiasi vaikiškai – taip, kaip jis tuo momentu nori. Ir nesvarbu, kas bus paskui, nes tai bus paskui. Žinoma, tai visai neblogas gyvenimo būdas ir daug kas taip gyvena. Tiesiog tau reikia tai pamatyti vieną kartą ir nebemaitinti savęs iliuzijomis, nes jau bandei ne vieną kartą.

Mes visi gyvename vieną kartą. Gyvename ne dėl šeimos, ne dėl vaikų ir tikrai ne dėl vyro :) Gyvenimo esmė – mokėti jausti malonumą gyvenant. Ir jausti tai reikia jau dabar, o ne kažkada, kai pasikeis vyras. Todėl tol, kol nematai konkrečių jo pasikeitimų, gyvensi taip, kaip iki šiol.
Jei vis tik dar turi vilties (nes jis kartais sugeba negerti), aš matau tokią galimybę – gyventi atskirai kokius metus ar du ir stebėti, ar keičiasi kas nors ar ne. Nebevaidink jo mamos. Tol, kol esi mamos-gelbėtojos-padėjėjos vaidmenyje, tas žmogus negali suaugti. Ko gero, vienintelis pasveikimas jam yra likti vienam ir bandyti susitvarkyti. Žinoma, yra tikimybė, kad jis su tuo nesusitvarkys ir pasekmės gali būti liūdnos. Bet argi tu esi atsakinga už šį suaugusį (pagal metus) žmogų? Mes visi atsakingi tik už save, na, ir už vaikus, kol netaps pilnamečiais. Po pilnametystės viskas – žmogus PATS renkasi kaip jam gyventi.
Du žmonės, norėdami gyventi kartu, turi sąmoningai žvelgti į gyvenimą, akivaizdu, kad vienas iš jūsų toks nėra. Todėl tau ir sunku.
Žinoma, yra ir kitas būdas – palikti taip, kaip yra, gyventi taip, kaip yra. Tik nebeturėti lūkesčių į tą žmogų, planų ir pan. Jūs gi neturite lūkesčių į mažą vaiką? Mokinate vaiką, stengiatės, padedate jam, bet niekada nežinote, ar padarys protingai. Dažniausiai – nepadaro. Tai va, čia tas pats.
Bet mano akimis žiūrint, tikrai neverta savęs kankinti. Tu gali jį mylėti, gi niekas nedraudžia, galbūt ir jis tave myli, viskas ok. Tiesiog kartais atsitinka taip, kad žmonės, kad ir mylėdami, kartu gyventi negali.

Blaivios dienos linkėdama,

Psichologas Klaipėdoje internetu

Raimonda