NENORIU BENDRAUTI SU KITAIS…

Ir per tokį dažną nenorėjimą bendrauti po to apsidairau ir suprantu, kad jau nebėra su kuo. Tie žmonės kuo toliau, tuo mažiau nori su manimi bendrauti. Aišku atsirado naujų žmonių su kuriais bendrauju, bet jaučiu kad man patinka toks paviršutiniškas bendravimas. Net nebenoriu draugų, tarsi užtenka pažįstamų kurie šiandien yra, o rytoj gal ir bebus.”

Atsakymas. Mano požiūriu, noras būti vienai nėra blogas – pvz., aš visą gyvenimą buvau ne prieš būti viena, man patinka būti vienai, aš pailsiu, pasikraunu tylos ir ramybės :)  Ir iš tikrųjų visi žmonės yra po vieną – gimsta vieni ir miršta vieni. Ir daugelis, kad ir apsupti būrio draugų ir artimųjų, jaučiasi vieniši. Todėl peršasi logiška išvada – tu niekada nesijusi gerai tarp kitų žmonių, jei nesijusi gerai būdama viena. Negalvok, kad tavo nenoras bendrauti yra kažkas blogo.
Reikia suprasti, kad visi žmonės bendrauja tarpusavyje tik dėl to, kad jiems kažko reikia vienam iš kito. Gryni mainai. Todėl kai tu nenori bendrauti su kitais, yra kelios to priežastys – arba tu nenori duoti arba neturi ko duoti jiems šiuo metu arba žinai, kad jie tau neduos nieko, ko reikia tau. Arba tau tiesiog iš jų nieko nereikia ir tu nenori eikvoti savo energijos tuštiems pokalbiams. Pagalvok gerai apie tai, ką parašiau, nes iš karto gali ir nesutikti. Bet iš tavo parašymo aiškiai tai matosi – tau užtenka „pažįstamų, kurių rytoj gali ir nebūti“. Tai puiku, nes tada tu laisvas žmogus, gali pasirinkti – nori bendrauji, nori – nebendrauji. Ir jei šiai dienai nėra tokių, su kuriais norėtum pasikalbėti – ir gerai. Šiandien nėra, rytoj – jau yra. Nieko nėra statiško.
Visi žmonės turi savus gyvenimus ir tik savi gyvenimai ir rūpesčiai jiems rūpi. Ne veltui sakoma „Sorry, neturėjau laiko su tavimi susitikti!“. Ne, iš tikro po šiuo pasakymu slypi „Aš nenorėjau su tavimi susitikti, nes turiu svarbesnių reikalų“.  Todėl tu pati sau užduok klausimą – kodėl man kyla noras su jais pabendrauti (kai užsinoriu), kokios naudos aš noriu iš jų gauti? Gal galiu suteikti sau tai PATI?
Kadangi visi žmonių santykiai paremti mainais – tu turi jiems taip pat kažką duoti. Ir būtent todėl, kai tu jiems neduodi dėmesio, jie nuo tavęs nusisuka, nes negauna jokios naudos iš tavęs. Na va, toks paprastas žaidimas – žmonių bendravimas.
Ir jei tau patinka toks paviršutiniškas, nesusaistytas įsipareigojimų gyvenimas – kodėl gi ne? Kodėl ieškai savyje problemų, kai jų nėra? Kiekvienas gyvena taip, kaip jam patinka. Argi būtina ištekėti, prisigimdyti vaikų, turėti būrį draugių tam, kad tipo būti laimingai? Tai yra iliuzija. Kiti žmonės niekada tau nesuteiks laimės. Laimė yra tavyje, tik reikia pamatyti tai ir nustoti ieškoti to, ko nėra.
Priimk save tokią, kokia esi – ir linksmą ir liūdną ir visokią, kokia esi. Tu esi gera, kokia esi. Jau vien priėmimas savęs turėtų atnešti nusiraminimą. Ko gero, tai pirmas žingsnis. Toliau – priimti gyvenimą tokį, koks jis yra. Trečia – klausyti savo širdies ir gyventi pagal tai, ką ji sako. O ne pagal tai, ką sako kiti žmonės :) Dar būtų puiku, jei galėtum tiksliai atsakyti, kas tu esi. Bet tam reikia noro ir pastangų, laiko, skirto sau. Tai yra gilinimasis į save, į vidų, „į sielą“ :)