Ir viskas todėl, kad nuo pat pradžių jūs tiesiog nemylėjote to žmogaus. Visą šį laiką jus vedė ne meilė, o jūsų pačių baimės ir riboti įsitikinimai. Arčiausiai besąlyginės meilės yra motinos meilė savo vaikui. Tačiau net ir tokiu atveju dažnai iškyla situacijų, kai tėvai bando įsitvirtinti savo vaikų sąskaita, manipuliuoja jais ir jų jausmais, vadovaudamiesi savo interesais. Tokiu atveju neverta nė kalbėti apie meilę. Nepaisant to, kad tėvams ir aplinkiniams gali pasirodyti kitaip.⠀

Pavyzdžiui, moteris, viena auginusi vaiką ir visą gyvenimą jam paskyrusi, dažnai pradeda juo manipuliuoti, reikalaudama už tai dėkingumo ir dėmesio. Argi, kai mylime, reikalaujame kažko mainais? Meilė nėra „tu – man, aš – tau“.

Tas pats pasakytina ir apie santykius tarp partnerių. Tapti priklausomam, reikalauti abipusių jausmų būdinga žmonėms, kurie savęs sąmoningai nesuvokia, vis dar tiki, kad išorinis pasaulis yra atskirtas nuo jų.

Jei atsikratysite baimių ir įsitikinimų, dėl kurių jūsų gyvenime atsiranda neigiamų dalykų, aplinkinius išvysite šviesiomis akimis –  tokius, kokie jie yra.

Šiuo atveju meilė ir  bus meilė, o ne bandymas kompensuoti savo tuštumą, kai žmogų veda visko besibaiminantis protas.

Jei iš tiesų mylite, nesistengiate nieko pakeisti, priversti žaisti pagal jūsų taisykles. Ir ne todėl, kad tai blogai ar gerai, tiesiog to jums nereikia. Laimei, o gal – deja, meilę galite pajusti tik subalansuodami savo psichosomatinę sistemą.

Tačiau nemanykite, kad tai padaryti labai sunku. Paprasčiausiai, pirmiausia pradėkite sekti savo mintis ir emocijas, nes jau žinote, kas iš tikrųjų esate, ir nustokite žaisti proto žaidimus, kurie yra labai nuspėjami.