„Taip“ ir „Ne“ yra lygiaverčiai

„Ar pavežti tave iki autobusų stoties?“ – paklausė Heidi, pagyvenusi šveicarė, mūsų šeimos draugė. Aš ruošiausi iš jos vasarnamio keliauti į miestą, tektų kulniuoti  3–4 kilometrus iki stotelės, o po to dar nežinia kiek laukti atvykstančio mikroautobuso (iš stoties vyksta daug autobusų į miestą), be to,  netryškau noru vaikščioti.

Norėjau pasakyti: „Taip, prašyčiau pavežti“, bet tuomet Heidi turėtų persirengti kasdienius drabužius, atsidaryti vartus, išvaryti automobilį iš sodo, gaišti laiką ir vežti mane. Man  pasidaro labai nemalonu, todėl imu murmėti maždaug taip: „Ne, nereikia, aš tikriausiai pasivaikščiosiu…“ Heidi jaučia prieštaravimą tarp to, ką sakau, ir to, ko noriu, tad šiek tiek susierzinusi vėl klausia: „Visgi galbūt pavežti?“ Aš dar kartą atsisakau, bandydama būti mandagi, neva nenoriu varginti. Tada Heidi ir suteikė pamoką, kuri man padeda jau 10 metų. „Žinok, čia, Šveicarijoje, sakoma taip: „Taip“ ir „Ne“ yra lygiaverčiai. Jei aš siūlausi tave pavežti, man nesvarbu, ką tu pasakysi: „Taip“ ar „Ne“.  Esu pasirengusi bet kuriam tavo atsakymui, man nesunku nuvažiuoti  su tavimi iki autobusų stoties, taip pat lengva likti ir namuose. Bet tu galvoji, kad vienas variantas  man yra patogesnis, ir jį pasirenki, nors tau pačiai taip nėra patogu. Taip dažnai daroma Rusijoje. Bet noriu, kad suprastum,– jei nenorėčiau tavęs pavežti, nieko ir nebūčiau siūliusi. Jei tau leidžiama rinktis, vienas tavo pasirinkimas yra lygiavertis kitam. Taigi ar tave pavežti?“ Ir aš  trumpai ir aiškiai atsakiau „Taip“. Juk man buvo kur kas patogiau ir greičiau nuvykti iki autobusų stoties automobiliu.

Aš buvau dėkinga Heidi, kad ji pavežė mane, o dar labiau dėkinga už tai, kad išmokė mane tokios paprastos taisyklės. „Taip“ ir „Ne“ yra lygiaverčiai – tai kartoju sau,  kiekvieną kartą galvodama, kad mano atsakymas gali nepatikti pašnekovui. „Taip“ ir „Ne“ yra lygiaverčiai – mintis apie tai, kad visi esame lygūs ir laisvi. „Taip“ ir „Ne“ yra lygiaverčiai – ne paviršutiniška etiketo taisyklė, o nuoširdžių santykių pagrindas. „Taip“ ir „Ne“ yra lygiaverčiai – ir nereikia tikėtis, kad kitas atspės, ko iš tikrųjų norite. Kai leidi sau būti tiesiam ir atviram, suteiki šią laisvę ir  kitiems. Į bet kurį savo klausimą ar pasiūlymą esu pasirengusi išgirsti ir teigiamą, ir neigiamą atsakymą. Jeigu man priimtinesnis vienas atsakymas, tada taip ir pasakysiu savo pašnekovui, pateikdama klausimą kitaip. Pavyzdžiui, užuot neutraliai mandagiai paklausiusi „Ar užeisi į svečius?“, atsižvelgusi į tai, ko noriu, galiu tiesiog pasakyti: „Užeik, aš mielai su tavimi išgersiu arbatos ir paplepėsiu!“ (manydama, kad mūsų norai gali ir nesutapti) arba „Pakviesčiau tave į svečius, bet šiandien esu pavargusi  ir noriu pabūti viena“. Pamenu, kaip mano santykiai su drauge tapo kur kas artimesni. Ji paklausė: „Ar padėsi organizuoti mūsų festivalį?“. „Tiesą sakant, ne, aš savęs ten  neįsivaizduoju. Nenoriu nieko organizuoti,“ – atsakiau,  viduje  ruošdamasi tolimesniems įtikinėjimams. „Oi, žinai, kaip malonu: paklausei  – gavai atsakymą  – eini toliau“. Aš žinau. Tai yra apsisprendimo jėga.

Sunkiau, kai žmogus nėra įpratęs, kad „Taip“ ir „Ne“ yra lygiaverčiai. Tada vietoj paprasto vienskiemenio atsakymo į kiekvieną „Ar važiuosi su mumis?“ ir „Ar gali padėti?“ prasideda istorijos, kokia sunki diena tavęs laukia, kiek daug reikia nuveikti ir kaip žmogus stengsis visiems įtikti, visur ir viską suspėti laiku, nieko nenuvilti. Man dažniausiai nuobodu to klausytis. Ir tai prasideda vaikystėje. Mes mokomės atspėti, kokį atsakymą  iš mūsų norima išgirsti, užuot paklausę savęs. Anksti sužinome, kad klausimai „Ar tau patinka darželyje?“ ir „Ar norėtum sriubytės?“ turi tik vieną močiutei priimtiną atsakymą. Sužinome, kad atsisakę nuobodžios dovanos ar neįdomios kelionės į muziejų greičiausiai nuliūdinsime mūsų tolimus giminaičius. Sužinome, kad turime būti mandagūs ir paslaugūs. Sužinome, kad jie mūsų klausia tik iš įpročio ir iš mandagumo, o mūsų nuoširdūs atsakymai niekam nerūpi. Gerai, kad mes užaugome ir mums nebereikia žaisti tokių kvailų žaidimų. Nemokykime taip meluoti ir savo vaikų.

Kiekvienas iš mūsų turi teisę paprasčiausiai paprašyti kitų ir nuoširdžiai priimti dovanas, pasiūlymus, pagalbą ir meilę, kaip ir turi teisę atsisakyti, nesutikti, užsidaryti ir nubrėžti savo ribas, nejausdamas kaltės.

„Taip“ ir „Ne“ yra lygiaverčiai, ar sutinkate su tuo (ir šitaip uždavusi šį klausimą turiu omenyje, kad bet kuris jūsų atsakymas man yra vienodai įdomus!)?

Tekstas iš interneto platybių

Jei patiko turinys, pasidalink!

Mind Detox Akademija
ASmenines psichologo konsultacijos

One Comment

  1. Danguole 08/10/2021 at 11:27

    Man patiko. Galbut tai yra viena is mano gyvenimo klaidu. Visuomet stengiausi aukotis, prisitaikyti, nusileisti, paklusti, nes buvau to mokoma mamos. Nors is prigimties buvau ir esu maištinga… Na…bet geriau veliau negu niekad…Todel nuoširdžiai dekoju, Raimonda. 😊

Comments are closed.

Psichologas Psichologo Konsultacija Psichologija Psichologas Vilniuje Kas yra psichologas Psichologas, psichoterapeutas ar psichiatras – kada ir pas kurį kreiptis?