DAUGIAU APIE MANE
DAUGIAU APIE MANE.
Būdami su vyru Tenerifėje, be vaikų, be įprastinio kasdieninio šurmulio ir rūpesčio, turėjome gražaus laiko pabūti dviese. Pirmą kartą taip ilgai per septynerius metus.
Aš visada labai noriu pasidalinti, pasikalbėti apie tai, ką paskutinio išgirdau, ką naujo suvokiau. Tačiau tik vakar supratau, kad ne apie viską gali kalbėti su kitu žmogumi, ne viską, ką jauti tu, gali papasakoti ir jam.
Na, papasakoti tai gali, bet turi suvokti tai, kad jis nebūtinai tai supras ir norės priimti.
Taigi, tą rytą mes specialiai atsikėlėme 6 ryte, nes turėjome tikslą – užlipę ant uolų pamatyti tekančią saulę. Neskubėdami ėjome ir po truputį kalbėjomės. Iš pradžių lengviau, po to temos gilėjo, kol galiausiai priėjome prie egzistencinių dalykų (apie ką man asmeniškai labai patinka kalbėtis). Ir bekalbant aš pradėjau justi lyg priešiškumą, tokį ne pyktį, bet lengvą nepasitenkinimą, nes vyras mano mintis vis supriešindavo. T.y., man pasakius viena, jis iš karto turėjo kitą klausimą „O gal vis dėl to taip nėra?“. Žinoma, argumentų aš neturėjau, nes logika tokiuose pokalbiuose yra bejėgė, protas negali paaiškinti, kas yra siela, kodėl tikrasis AŠ nėra kūnas ir pan. Ir jei jis negali paaiškinti, jam paprasčiau tai paneigti. Dar plius tai, kad mano protas argumentų pateikti tai pat negali. Vuolia, reiškia, to nėra.
Tuomet pradėjau justi tokią vidinę įtampą – kad aš nebenoriu apie tai kalbėti. Tada dar nesupratau, ką ir kodėl tiksliai jaučiu. Bet vėliau atėjo toks suvokimas, apie tai pasakiau ir vyrui: aš tiesiog bandau papasakoti savo suvokimus žmogui, kuriam labiausiai tai noriu papasakoti. Bet iki šiol nesupratau, kad tas žmogus kol kas nedaug gilinasi į tuos dalykus. Kaip mes galime apie tai kalbėtis, kai vienas domisi vidumi, o kitas tokiais dalykais domisi mažiau? Tai tas pats kaip jis man pasakotų, kaip įsukti verslą. Ir tas mažiau suprantantysis, jis stengiasi suprasti, bet kadangi pats asmeniškai nesigilina į temą, kyla priešprieša. Tuo labiau, kad tokios temos visiškai nesuprantamos mūsų materialiam protui, jis, negalėdamas rasti logiško atsakymo, jas tuoj pat atmeta.
Dar supratau tai, kad aš, besigilindama į tuos klausimus, kažką perskaitytą ar išgirstą, suvokiu per savo vidų, per savo patirtį, perpasakoju savais žodžiais. Ir tuomet mes kalbame apie mano suvokimą. Aš priimu mano minčių atmetimą kaip puolimą, nors iš tikrųjų taip nėra. O jei apie tą patį būtų skaitęs ir kitas žmogus, tuomet jau mes galime apsikeisti savo suvokimais, paanalizuoti.
Dalykas tame, kad čia ne tas pats, kaip susitarti, ką valgysime pietums ar kur važiuosime savaitgaliui ir sugebėti nesusipykti :) Nors išgyventi kasdienybėje ir sugebėti tai daryti harmoningai ir be pykčių, tai didis menas, reikalaujantis labai daug darbo. Bet kai pradedamos liesti tokios temos kaip „Kas yra žmogus?“, „Ką mes čia veikiame?“, „Kodėl mes esame kartu?“, „Kodėl ant šitos uolos šią sekundę mes esame būtent su tuo žmogumi? Kas mus sieja?“, „Ar bijai mirties?“, tuomet pokalbis darosi sudėtingesnis.
Dar vėliau tą dieną suvokiau dar vieną svarbų dalyką – kalbėdami su kitu žmogumi mes labai turime sekti, kur veda pokalbis. Kam to reikia? To reikia todėl, kad dažniausiai mūsų protas, jei jam nepatinka tema ir jis neturi, ką atsakyti, pradeda šokinėti ir labai greitai suranda kitą temą ir ją pateikia kaip pirmos temos pratęsimą, nors sąryšio tarp jų visai nėra. Pavyzdžiui, aš paklausiu „Ar tu bijai mirti?“, o jis patyli ir sako „O kokia tikimybė, kad šita uola atskils būtent dabar, kai aš ant jos stoviu? Juk ta uola gali atskilti bet kada…“. Tokiu atveju mano klausimas lieka neatsakytas (aš tai matau), o mes pradedame kalbėtis apie uolas. Nors atrodė, kad jo klausimas susijęs su manuoju, tačiau atsakymo aš neišgirdau. Gali būti, kad klausimas buvo per sudėtingas…
Asmeniškai man nepatinka, kai aš klausiu, o man neatsako. Bet čia gi tik mano problema, ar ne? :) Kai tai supratau, viskas pasirodė paprasta – iš esmės mums kalbėtis net nereikia. Ir kalbamės mes ne todėl, kad reikia, o todėl, kad mes tiesiog, linksminamės, nes tylėti daugumai nuobodu arba egoistiškai norime būti suprasti arba bent jau paremti. Žinau, kad ši mano mintis daugeliui gali skambėti absurdiškai, bet dėl savęs supratau vieną svarbų dalyką – niekada nereikia niekam nieko įrodinėti ir jei matai, kad žmogus bėga nuo tavo klausimų ar samprotavimų, pasilaikyk juos sau. Galbūt ateis laikas, kai jau galėsite apie tai kalbėtis, galbūt neateis, tai visai nesvarbu ir nieko nekeičia. Svarbu tai, ką turi širdyje ir jei tai tau padeda jaustis gerai kiekvieną gyvenimo minutę, laikyk tai, didink, gausink ir dalinkis tada, kai tavęs paprašo :)
2016 vasaris, Tenerifė.
Šiltos dienos linkėdama,
Raimonda
Jei patiko turinys, pasidalink!
